Internal combustion engine/Vidaus degimo variklis

Vidaus degimo variklis yra šiluminio variklio tipas, kuriame kuras deginamas stūmokliuose , turbinos mentėse arba per varomąją tūtą.

Dažniausiai naudojami vidaus degimo varikliai yra „benzininiai“ arba „Otto tipo“ varikliai (varikliai, naudojantys Otto ciklą ). Otto tipo arba kibirkštinio uždegimo varikliai naudoja kibirkštį (tiekiamą per uždegimo žvakę, maitinamą akumuliatoriaus arba magneto), kad deflagruotų kurą. Baterijoms reikalinga elektronika (t. y. spausdintinė plokštė), o magnetams naudojamas magnetas, kuris sukimosi energiją nedelsiant paverčia elektra. Todėl pastarieji yra tvirtesni ir daugeliu atvejų pageidaujami. Tačiau pažangios sistemos, naudojančios baterijas, gali būti ekonomiškesnės degalų atžvilgiu.

„Dyzeliniai varikliai“ yra visiškai kitokio tipo varikliai. ^{[ 1 ] [ 2 ] [ 3 ] [ 4 ]} Dyzeliniai varikliai naudoja dyzelinio ciklo principą. ^{[ 5 ] [ 6 ] [ 7 ]} Kaip matyti iš ciklo, įleidimo anga tiekia tik gryną orą, o ne oro ir degalų mišinį. Taip pat yra papildoma, atskira degalų įleidimo anga, o išleidimo anga yra tokia pati kaip Otto varikliuose. Jų uždegimui naudojamas suspaudimo uždegimas.

Atkreipkite dėmesį, kad, priešingai populiariam įsitikinimui, šie 2 tipai neapsiriboja vien benzinu ar dyzelinu. Pavyzdžiui, dyzelinis variklis iš pradžių buvo suprojektuotas naudoti daugelio rūšių degalus (įskaitant žemės riešutų aliejų, kuris yra biokuro rūšis ). Jis vis dar gali naudoti šį biokurą (taip pat ir daugelį kitų biokurų), nors paprastai reikia atlikti tam tikrus pakeitimus, kad būtų galima apeiti kai kuriuos dabartinius apribojimus (nuo pradinio dyzelinio variklio, šiandien gaminami dyzeliniai varikliai paprastai naudoja tiesioginį arba tiesioginį įpurškimą, o ne netiesioginį įpurškimą ). Benzininiai varikliai paprastai yra daug labiau ribojantys degalų, kuriuos jie gali naudoti, atžvilgiu (daugiausia tik etanolis, kai kurie dujiniai biokuras (medienos dujos, deguonies vandenilis, vandenilis, azoto suboksidas ir kt.).

Be Otto variklių (dažnai linijinio tipo), egzistuoja ir keletas kitų Otto tipų. Apžvalga pateikta skyriuje „Interaktyviųjų variklių palyginimas“.

Atkreipkite dėmesį, kad reikia atskirti dyzelinius variklius. Apskritai galime išskirti 2 pagrindinius tipus: 4 taktų dyzelinį variklį ir 2 taktų dyzelinį variklį. Abu turi turėti netiesioginį įpurškimą, nes tiesioginis/vienkartinis įpurškimas neleidžia naudoti žemos kokybės degalų (pvz., žemos kokybės augalinių aliejų ir kt.). 4 taktų dyzelinis variklis su netiesioginiu įpurškimu pasiekia tik 35 % efektyvumą, o 2 taktų dyzelinis variklis (vientakčio kryžminio tipo ) gali pasiekti 50 % efektyvumą ir gali veikti su bet kokio tipo skystuoju kuru. ^{[ 8 ]} Atkreipkite dėmesį, kad 2 taktų dyzelinis variklis naudingas tik stacionarioms reikmėms, nes yra labai sunkūs. Jie buvo naudojami laivuose, nes šiose transporto priemonėse papildomas variklio svoris nėra toks svarbus kaip antžeminėse transporto priemonėse, nes vandens transporto priemonės jau patiria svorio sumažėjimą . Nepaisant to, jų geriausia nenaudoti šiam tikslui, nes svoris vis tiek vaidina svarbų vaidmenį (nors ir mažesnį).

Taip pat atkreipkite dėmesį, kad didelis efektyvumas gali būti pasiektas tik tada, kai pasiekiamas optimalus greičio ir apkrovos santykis, žr. Elektrinės ir hibridinės elektrinės transporto priemonės

• Biokuras
• Žaliasis tiuningas
• Sistemos efektyvumo gerinimas derinant variklius
• IC variklių palyginimas

• Skersinės jungties ir stūmokliniai varikliai : Varikliai, naudojantys skersinę jungtį ir stūmoklinius stūmoklius, yra žymiai geriau atsparūs stūmoklio jėgoms ir todėl yra patvaresni; pirmasis tipas yra 2 taktų variklis, kitas – 4 taktų variklis.